Staripsnį parengė ir redagavo: Vaiva Kiuberytė

Rubinas (cheminė formulė - Al2O3), gavęs vardą nuo lotyniško žodžio „rubeus" , kas išvertus reiškia „raudonas", yra antrasis pagal kietumą akmuo po deimanto. Senovėje rubinas buvo vadinamas „jachontu" – meilės, liepsnos ir pykčio akmeniu. Didelius ryškiai raudonus skaidrius akmenis italai vadino „karbunkulais" , o antikos laikais „antraksais" – degančia anglimi. Rubinas sudėtyje turi chromo ir aliuminio priemaišų, kurios ir suteikia jam jo kerinčią sodrią spalvą: nuo skaisčiai avietinės iki prinokusių vyšnių spalvos.

Neapdirbto arba tik pusiau abdoroto rubino pavyzdžiai:

Brangekmaniai, žmonijai taip seniai žinomi, kaip rubinas, visuomet yra lydimi legendų, mitų, intrigų , paslaptingų ir keistų istorijų. Pagal vieną iš biblijinės legendos versijų, Mozė išskobė dešimt dievo įsakymų ant lazurito plokštelių rubino smaigaliu.
Pačių didžiausių, gražiausių, taip pat brangiausių – „balandžio kraujo" spalvos, rubinų tėvynė – Mianmaras (buvusi Birma). Stulbinančio grožio ir dydžio rubinus savo lobynuose turėjo indų radžos ir Irano šeichai. Jekaterinos II-osios karūną puošė balandžio kiaušinio didumo rubinas, kurį ji gavo dovanų nuo Švedijos karaliaus Gustavo III jo vizito į Sankt Peterburgą metu 1777 m.

Rubinas saugodavo savo šeimininką nuo žaibo ir potvynių, užpuolikų, nelaimingų atsitikimų jodinėjant (žirgo kamanas puošdavo rubinais ir turkiais). Žmonės, bijantys, kad juos gali nunuodyti, tikėjo, jog akmuo, panardintas į užnuodyto gėrimo taurę, pakeičia spalvą.

Popiežiaus Aleksandro VI sūnus Cezaris Bordžija, mūvėjęs žiedą su didžiuliu rubinu, vadintu „Bordžijų liepsna", tvirtino, kad šis akmuo ne kartą išgelbėjo jam gyvybę. Rubino magiškos savybės žadėjo pergales ir žygdarbius, meilę ir laimę.
Manoma, kad Europą rubinai pasiekė po Aleksandro Makedoniečio žygių. Iki tol jie pavieniais egzemplioriais patekdavo iš Afrikos ir buvo vadinami" karbunkulais." Senojoje Rusioje visi skaisčiai raudoni akmenys buvo vadinami "jachontais".Vieni žymiausių to meto rubinų puošia garsiąją "Manomacho kepurę", kuria buvo karūnuojami visi carai iki Petro I-ojo.

Monomacho kepurė

Kiekvienoje iš aštuonių auksinių plokščių puikuojasi po stambų rubiną ir kiti spalvoti brangakmeniai. Garbingiausiems kariams caras dovanodavo prabangų kardą, kurio rankenoje tarp kitų brangakmenių būtinai puikuodavosi rubinas.
Antikos laikais Graikijoje rubinai buvo vienodai mėgiami kaip ir safyrai, bei smaragdai. Viduramžiais rubinų paklausa dar padidėjo. Karalių dvarai neįsivaizdavo karūnų bei kitų svarbių regalijų be rubinų. Anglijos karaliaus dvare buvo pabrėžiama ,kad tik šis mineralas deramai simbolizuoja karališką dinastiją (kaip gi kitaip pabrėši, kad esi kilmingo kraujo). Šia tradiciją netrukus perėmė ir Prancūzija. To meto ginklai: muškietos, o ypač špagos, neapsiėjo be purpurinių rubino akmenėlių.

Drezdeno ginklų kolekcija

Garsiojoje Drezdeno ginklų kolekcijoje puikuojasi žymusis kardas, kurio kryžiaus formos rankena nusagstyta briliantais, tačiau pagrindinė jo puošmena - trys stambūs rubinai, kurie užbaigia kompoziciją. Toks kardas buvo skirtas maldai bei susikaupimui prieš mūšį.

Karūnos ir papuošalai, inkrustuoti rubinais:

Straipsnis parengtas pagal ekspertės gemologės Almos Dūdienės straipsnius, bei tinklalapio www.turkis.lt informaciją.